Kovo 8-11 dienomis Katalikiškų šeimų bendruomenės Namų bažnyčia šeimos susitiko Šiluvoje Evangelizacinėse šeimų rekolekcijose, kurias palydėjo Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kunigas Povilas Narijauskas.
Aurelijos ir Alberto liudijimas:
Į rekolekcijas važiuoti neturėjau didelio noro. Galvojau, kad šiuo nelengvu man laiku, bus dar sunkiau būti rekolekcijose su aktyviu vaikeliu ir pilnai dalyvauti programoje. Bijojau nuovargio, bet supratau iš kur tai kyla ir padrąsinta Alberto užtikrintumu, kuris neturėjo nė menkiausios abejonės ar važiuoti, visiškai neprieštaravau ir ramiai laukiau kelionės. Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame patyrę dideles abejones prieš pat rekolekcijų pradžią ir suprantame, kad tai reiškia tik vieną – labai geras rekolekcijas.
Šiose rekolekcijose jaučiau didelį stiprios bendruomenės jausmą, kad esi savas, mylimas, aprūpintas. Žmonių pasitikėjimas vieni kitais grupelių metu suteikė stiprų saugumo jausmą, kai nebijai dalintis savo įžvalgomis, gyvenimu ir jausmais, nebijai parodyti emocijų, kurios užplūsta, o emocijų buvo daug. Puikiai sudėliota rekolekcijų programa leido Dievui veikti mūsų širdis ir protus. Kokia dovana sutuoktiniams paruoštas porų pokalbis, su visa reikalinga pagalba ir „kavinės“ aptarnavimu! Pokalbiai nėra lengvas dalykas, bet su geru įvadu, kunigo mokymais ir malda viskas pasidaro daug paprasčiau. Dar viena dovana, kurią tikrai retai gali gauti – laikas prie Švč. Sakramento tik dviese su savo sutuoktiniu. Kaip gerai, kad turėjome valandą, ji prabėgo kaip 15 min. Po tylos maldą pradėjome 23-čia psalme: „Viešpats yra mano Ganytojas,- man nieko netrūksta..“. Nežinome, kodėl norėjosi melstis būtent šia psalme, gal dėl kažko trūkumo, apie kurį dažnai kalbame.. Bendruomenės vakaronė (gavome dispensą :D) - vyšnia ant torto. Tai kaip geras mylinčios šeimos balius. Buvo labai labai gražu. Per šias rekolekcijas daug kalbėjomės su Albertu, nemažai supratome atskirai ir kartu, gal net įsimylėjome iš naujo J tik kitaip, su visa jau turima patirtimi, dar kartą vienas kitą pasirinkome. Tai nuostabus jausmas – įsimylėti vėl, tik rimčiau. Man gražiausia dovana per šias rekolekcijas, tai mūsų juokas. Nežinau iš kur jis kilo, bet per vakaronę ir kai naktimis vaikelis užmigdavo, negalėjome nulaikyti juoko. Seniai taip nesijuokiau, kad net žandus skaudėjo. Šeimų rekolekcijos yra labai labai svarbus inkaras.
Grįžus namo, kita diena nebuvo lengva. Atrodo kažkas nori, kad viską kam pasiryžome per rekolekcijas, pamestume. Supratau, kad visa tai ne iš Dievo. Ramiai pasidariau kavos ir prisiminiau, kad rekolekcijų pabaigoje visi buvome apdovanoti Šiluvos tinginio desertu. Bus kaip tik prie kavos, - pamaniau. Atidariau dėžutę, o jos vidinėje pusėje 23-čiosios psalmės žodžiai: „Viešpats yra mano Ganytojas,- man nieko netrūksta. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.“ Ps 23, 1;4
Šlovė Viešpačiui ir ačiū, kad esi!
- Rekolekcijos Šeimos Namų Bažnyčia mūsų šeimai buvo pirmos. Tas savaitgalis, vidinė būsena ir mūsų šeimos tarpusavio ryšys ir santykis tarp ten buvusių tuo metu buvo tarsi Dievo Karalystėje žemėje. Žinau, kad kiekvieną iš mūsų šeimos narių asmeniškai kažkas ypatingai palietė. Mažiukas 2m. pradėjo skanduoti prieš valgymą išmoktą skanaus palinkėjimo ketureilį. Vyresnėlis susirado draugų ir turėjo įspūdingų patyrimų, nes jį pakvietė patarnauti mišiose. Jis kelionės namo metu būtinai būtiniausiai norėjo save už tai apdovanoti, o svarbiausia tuo ypatingai didžiavosi. Jam tai tarsi vyriškumo iniciacija. Mes su vyru ne tik sustiprinome savo santuokos įžadus, bet iš naujo uždegėm meilę vienas kitam. Ištarėme tai, kam nelieka laiko ištarti kasdienybėje. Sėmėme dvasia kitų šeimų bendrystės pavyzdį. Tarsi stojosi viskas į vietas. Vienas iš įspūdingiausių dalykų, kad sugrįžę namo plyšom nuo dvasios džiaugsmo, pilnatvės. Jau kitą dieną skridom pas mūsų parapijos kleboną inicijuoti ir kurti lietuvišką Namų bažnyčios ratą savo parapijoje. Vidinė uždegta ugnis greitai surado šeimas, kurios sutiko bandyti, keliauti ir jungtis. Laukiam viruso pabaigos, kad Žodis virstų Kūnu, kad galėtume pildyti Dievo planą ir susitikti kartu ir riedėti. Rekolekcijos - tai neapsakoma žodžiais. Tai gyvybiškai būtina. Tai pilni indai džiaugsmo, trykštantys virš visko. Tai kai žemėje vaikštai, tarsi danguje. Ačiū visiems, kas padėjote tai išgyventi. Žemai lenkiuosi
- Malonu prisiminti rekolekcijų savaitgalį šeimoms Liškiavoje. Pirmiausiai labai noriu pasidžiaugti, kad savaitgalis vyko lietuviškai, nes po susitikimo kunigų seminarijos renginyje, buvau išsigandęs, kad jei viskas vyks lenkiškai – nieko nesuprasiu. Tikrai didžiulis ačiū už jūsų pastangas, už jūsų įdomias minti ir už skleidžiamą šilumą ir pavyzdį. Jau nuo pirmo įspūdžio, kai tik prie įvažiavimo pasitiko su šypsena Teresa, supratome, kad bus mielų ir geranoriškų žmonių susitikimas. Žinoma, didelį įspūdį paliko pati aplinka, gamtos grožis ant Nemuno kranto, architektūra su savo unikalia istorija, labai patraukliai mintis dėstantis kunigas. Vienas iš ryškiausių dalykų man toks atsitiktinis ir neplanuotas dalykas buvo ekskursija bažnyčioje, kur labai įdomiais liudijimais pasidalino vietinė gidė; tikrai įkvepiančiai suskambo jos įdomus pasakojimas kai jau esi po rytinių paskaitėlių, po pasidalijimo, skanių pietų (buvo pamąstyta ir apie vegetarus) staiga Dievas siunčia desertui tokį įkvepiantį pasakojimą apie žmones, kurie su visišku atsidavimu Dievo valiai kūrė grožį ne dėl savęs, o dėl ateinančių kartų. Na ir atskira grafa noriu parašyti apie Adoraciją, Santuokos įžadų priminimas: visada jaučiausi prieš Dievą vienas, o nuo dabar pajutau, kad Viešpats nori matyti žmogų mylintį ir sugebantį įsipareigoti savo antrajai pusei – kaip Ieva ir Adomas dviese padarė vieną mirtiną nuodėmę, taip aš pajutau, kad Dievas nori mane matyti poroje, siekiantį atitaisyti pirmųjų tėvų klaidą – parodyti, kad pora gali kurti, mylėti, skleisti gėrį, vesti vaikus Dievo keliu, garbinti Kūrėją.
- Rekolekcijos labai patiko, taip gerai seniai nesijautėm. Pailsėjo kūnas, o siela pasipildė teigiamom emocijom, ramybe. Kaip kunigas Valdemaras sakė 3 spa - pasiteisino. Buvau sužavėta jaunų šeimų drąsa atvykti su mažais vaikučiais ir ne vienu, o net keliais. Labai džiugu, kad gali pasidalinti savo išgyvenimais ir paklausyki kitų šeimų liūdijimus, taip augi pats dvasiškai. Dėkojam visiems organizatoriams, kunigui Valdemarui už Dievo žodžio skelbimą, pamokymus, jumorą. Džiaugiamės, kad " Namų bažnyčia " startavo Lietuvoje lietuviškai. Ačiū
- Rita ir Jonas